- išklerti
- išklérti intr. 1. Š, J išgverti, išklibti: Veizėk, stabulė išklero Krtn. Mano armonika jau visai išklẽro Žvr. Išklẽręs vežimas Jrb. Mano peilis visai išklẽro Krš. Niekai iš jo mašinos – visai išklerusi Kair. Per šalčius mūs dures visai išklẽro Mrk. Staklės išklerusios Škn. Mūsų vartai visai išklẽrę Vkš. Tie mintuvai jau visai išklẽrę Lž. Barška lyg išklẽrę ratai Gs. Suk nesuk, nebeima – gvintai išklẽrę Srv. | Išklerusios (išsinešiojusios, pasidariusios didelės) klumpės nesilaiko ant kojų B.Sruog. | prk.: Silpnai žengdamas neklusniomis išklerusiomis kojomis, ėmė lipti aukštyn rš. 2. prk. pagesti, pakrikti: Kažkas dainavo išklerusiu (gergždžiančiu) balsu rš. Susidūrę su žmonėmis, mes visada iš pradžių keistai jaučiamės, nervai išklęra Mš. Ir dabar, kad mano nervai neišklertų, reikia juos atgaivinti J.Dov. 3. prk. pasidaryti netikusiam, ištižusiam, netvarkingam: Ko tu šiandien toks išklẽręs, ar pagirioms? Skr. Nu, jau tu viškai iškleraĩ Rk. Taip išklero (išdyko, pasileido) vaikai, kad nebėr kas su jais ir daro Ds. \ klerti; apklerti; atklerti; išklerti; paklerti; suklerti
Dictionary of the Lithuanian Language.